Žmonija nuo pat civilizacijų aušros garbino sėkmę ir palankų atsitiktinumą, kurie senovės Graikijoje buvo tapatinami su deive Tiche (Τύχη), o senovės Romoje – su deive Fortūna.
Pastarasis vardas yra žinomas visiems iki šiol ir gali būti laikomas semantiniu analogu (beveik sinonimu) žodžių „sėkmė“ ir „likimas“.
Fortūna ir jos ratas
Žodis „fortūna“ yra senovės romėnų kilmės ir tiesiogiai iš lotynų kalbos verčiamas kaip „likimas“. Iš pradžių jis buvo susijęs su Fortūnos kultu, kuris atsirado gerokai anksčiau nei Romos imperijos klestėjimas, tikėtina, Lacijaus regione, tarp italikų genčių, apie X–VII amžių pr. m. e.
Galima manyti, kad lotynai garbino šį kultą dar iki migracijos į Apeninų pusiasalį ir atsinešė šią tradiciją su savimi. Nors nėra tvirtų įrodymų, žinoma, kad VI a. pr. m. e. senovės Romoje Fortūna jau buvo garbinama. Tai liudija senovinė šventykla, kurią tarp 578 ir 534 m. pr. m. e. prie Tiberio upės pastatė šeštasis Romos karalius Servijus Tulijus (Servius Tullius).
Iš pradžių Fortūną garbino žemdirbiai, kurie kasmet birželio 24 d. švęsdavo Fortis Fortunae šventę. Tikėta, kad deivės palankumas atneša geras sąlygas gausiam derliui: šiltą orą, lietų ir upių potvynius. Vėliau šią tradiciją perėmė ir piemenys, nes jų gerovė taip pat priklausė nuo derlingų ganyklų.
Tuo pačiu laikotarpiu senovės Romoje jau buvo garbinama kita derliaus ir vaisingumo deivė – Cerera (Cerēs), todėl kyla abejonių dėl Fortūnos kulto romėniškos kilmės. Labiau tikėtina, kad šis kultas buvo perimtas iš italikų arba senovės graikų ir vystėsi lygiagrečiai su tradicine romėnų mitologija.
Fortūna vėlyvajame Romos laikotarpyje
Nėra tiksliai žinoma, kada Romoje atsirado Fortūnos kultas, tačiau savo klestėjimo laikotarpiu deivė buvo nepaprastai populiari. Visame buvusios Romos imperijos plote rasta tūkstančiai altorių ir koplyčių, skirtų Fortūnai, taip pat dešimtys tūkstančių jos atvaizdų ir raižinių, aptiktų archeologinių kasinėjimų metu.
Deivės atvaizdas buvo vaizduojamas ant senovinių monetų, buities daiktų, amatininkų dirbinių ir namų altorių. Pagal garbintojų skaičių Fortūna galėjo būti lyginama su Merkurijumi (Mercurius) – prekybos, turtų ir pelno dievu.
Fortūna taip pat buvo įtraukta į Romos imperatorių kultą, kur buvo garbinama kaip Fortuna Augusta. Ypatingas jos pagerbimas įvyko 19 m. pr. m. e., po Oktaviano Augusto (Octavianus Augustus) pergalingo sugrįžimo iš Rytų.
Deivė dažnai buvo vaizduojama su gausybės ragu (cornucopia) ir ratu, apsupta tokių personifikacijų kaip Felicitas, Hilaritas, Concordia ir Fides. Nuo I a. m. e. Fortūna dažnai buvo vaizduojama šalia Izidės (Isis) – moteriškumo ir motinystės deivės.
Be senosios šventyklos, kurią VI a. pr. m. e. prie Tiberio upės pastatė Servijus Tulijus, vėliau Fortūnai buvo skirti ir kiti didingi statiniai. Tarp jų – Fortūnos Primigenijos šventykla (Sanctuary of Fortuna Primigenia), pastatyta 194 m. pr. m. e., Fortūnos Ekvetris šventykla (Aedes Fortunae Equestris), pastatyta 180 m. pr. m. e., ir šventykla „Šios dienos Fortūna“ (Fortuna Huiusce Diei), pastatyta 101 m. pr. m. e.
Fortūnos kultas išliko ir po Romos imperijos žlugimo, tęsdamasis viso Viduramžių laikotarpiu Vakarų Europoje. Naujesniais laikais, 1852 m., deivės garbei buvo pavadintas atrastas asteroidas.
Šiandien žodis „fortūna“ dažniau siejamas su „sėkme“ ir „likimu“ nei su senovės romėnų deive. „Fortūnos ratas“ (rulete) tapo neatsiejamu kiekvieno kazino simboliu, o posakis „Fortūnos numylėtinis“ reiškia žmogų, kuriam sekasi visose srityse.
Nors gyvename skaitmeninių technologijų amžiuje, daugybė žmonių visame pasaulyje vis dar labiau pasitiki sėkme nei logika ir tiksliais skaičiavimais. Posakis „pasitikėti Fortūna“ atrodo niekada nepraras savo aktualumo – net jei šiandien deivės vaidmenį dažniausiai atlieka atsitiktinių skaičių generatorius.