Civilizacijų aušroje žmonija garbino sėkmę ir sėkmę, kurios senovės Graikijoje buvo tapatintos su deive Tichė, o senovės Romoje – su deive Fortūna.
Antrojo pavadinimas šiandien žinomas visiems ir gali būti laikomas semantine analogija (praktiškai sinonimu) su žodžiais „sėkmė“ ir „likimas“.
Fortūna ir jos ratas
Žodis „sėkmė“ yra senovės romėnų kilmės, pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos kaip „likimas“. Iš pradžių jis buvo tapatinamas su Fortūnos kultu, kilusiu dar gerokai prieš Romos imperijos klestėjimą, spėjama, Latium, tarp italų, 10–7 amžiuje prieš Kristų.
Gali būti, kad lotynai šį kultą garbino dar prieš persikeldami į Apeninų pusiasalį ir atsinešė šią tradiciją su savimi. Patikimų tai patvirtinančių faktų nėra, tačiau tikrai žinoma, kad Fortūna buvo garbinama Senovės Romoje VI amžiuje prieš Kristų. Tai patvirtina senovinė šventykla, pastatyta šeštojo Senovės Romos karaliaus Servijaus Tulijaus ant Tibro upės krantų 578–534 m. pr. Kr..
Iš pradžių ūkininkai garbino Fortūną, švęsdami Fortis Fortunae kasmet birželio 24 d. Buvo tikima, kad nuo deivės palankumo priklauso sėkmingi aplinkybių deriniai, lemiantys gausų derlių: šiltas oras, krituliai, upių potvyniai. Vėliau pamaldų tradiciją perėmė ganytojai, kurių turtas taip pat tiesiogiai priklausė nuo ganyklų derlingumo.
Maždaug tuo pačiu istoriniu laikotarpiu senovės Roma jau turėjo savo derliaus ir vaisingumo deivę – Cererą, kuri verčia abejoti romėniška Fortūnos kilme. Greičiausiai šis kultas buvo pasiskolintas iš italų arba senovės graikų ir vystėsi lygiagrečiai su tradicine senovės romėnų mitologija.
Vėlyvosios Romos likimas
Kaip ir kada atsirado likimo kultas senovės Romoje, tiksliai nežinoma, tačiau jos klestėjimo laikais likimo deivės, sėkmės deivės, populiarumas buvo didžiulis. Buvusios Romos imperijos teritorijoje yra išsibarstę tūkstančiai Fortūnai skirtų altorių ir koplyčių, taip pat dešimtys tūkstančių atvaizdų ir graviūrų, rastų archeologinėse vietose.
Likimo deivės veidas buvo atspausdintas ant senovinių monetų, namų apyvokos daiktų, amatininkų gaminių, namų altorių. Pagal gerbėjų skaičių Fortūną galima palyginti su Merkurijumi, materialinės gerovės, prekybos ir pelno dievu.
Taip pat verta paminėti, kad Fortūna yra įtraukta į senovės Romos imperatorių kultą Fortuna Augusta vardu. Ypatingos pagarbos ji sulaukė 19 m. pr. Kr. – pergalingai iš Rytų sugrįžus Oktavianui Augustui.
Deivė dažnai buvo vaizduojama su gausybės ragu ir ratu, apsupta kitų personifikacijų: Felicitas, Hilaritas, Concordia, Fides. Nuo pirmojo mūsų eros amžiaus Fortūna dažnai buvo vaizduojama su Izidė, moteriškumo ir motinystės deive.
Be senovinės Servijaus Tulijaus šventyklos, pastatytos VI amžiuje prieš Kristų prie Tibro upės, vėliau Fortūnai buvo skirtos ir kitos didingos šventyklos. 194 m. pr. Kr. buvo pastatyta Fortūnos Primigenijos šventykla, 180 m. prieš Kristų – Fortuna Equita šventykla, o 101 m. prieš Kristų – Šios dienos sėkmės šventykla.
Likimo deivės šlovė tęsėsi ir po Romos imperijos žlugimo. Kultas paplito po Vakarų Europos šalis ir neoficialiai egzistavo viduramžiais. Naujųjų amžių laikotarpiu jie nepamiršo deivės, jos garbei pavadinę 1852 m. atrastą asteroidą.
Šiandien žodis „sėkmė“ dažniau siejamas ne su senovės romėnų dievybe, o su sėkme ir likimu. Kiekviename kazino yra laimės ratas (ruletė), o posakis „sėkmės numylėtinis“ yra tvirtai įsitvirtinęs visuomenėje, reiškiantis laimingą žmogų, kuriam sekasi visose pastangose.
Nepaisant perėjimo į skaitmeninį amžių, daugybė žmonių visame pasaulyje vis dar labiau pasitiki nei sveiku protu ir tiksliais skaičiavimais, o sėkme. Atrodo, kad posakis „pasitikėti sėkme“ niekada nesensta, nors šiandien deivės vaidmenį vis dažniau atlieka atsitiktinių imčių arba pseudoatsitiktinių skaičių generatorius.
